Smitelės namų gyventojo pasakojimas apie gyvenima senelių namuose

Senelių globos namai išlieka apipinti įvairių gandų bei mitų ir, deja, retai kada teigiamų: neva prastas maistas, atsainus personalas, senolių gerovei abejingi artimieji… Dauguma žmonių vis dar nepatikliai žiūri į tokias įstaigas ir nesiryžta šioms patikėti garbaus amžiaus sulaukusių giminaičių gerovės. Tačiau besvarstant, ar senelių globos namai geba tinkamai pasirūpinti senoliais, į diskusiją dažniausiai neįtraukiami patys svarbiausi asmenys – šių namų rezidentai.

Būtent jie gali kaip niekas kitas gerai papasakoti, koks iš tiesų gyvenimas verda už uždarytų senolių globos įstaigų durų.

Norėdami prasklaidyti nežinios miglą, pakalbinome keletą „Smiltelės namai“ gyventojų, ir paprašėme pasidalinti savo istorijomis.

 Pirmasis pašnekovas – 76 metų Vladas Jakas.

Senelių namuose gyvenu jau gana ilgai. Jei atmintis neapgauna, šį pavasarį bus beveik trys metai kaip esu senelių priežiūros įstaigų gyventojas. Netgi spėjau pabuvoti poroje jų: apie pusantrų metų gyvenau vienuose globos namuose, o štai prieš porą mėnesių persikėliau į kitus. Nesiskundžiu – atsikrausčiau čia laisva valia ir gerai apmąstęs visas galimybes. Niekas nevertė ir iš namų nevarė. Pats nusprendžiau, jog nenoriu ilgiau kelti savo šeimai papildomų rūpesčių.

Iki atsikraustydamas į senelių namus beveik dešimtmetį gyvenau su sūnaus šeima. Prieš jam vedant gražiai sutvarkėme namą, kuriame vėliau visi kartu ir apsigyvenome. Beveik visus remonto darbus pats padariau. Ne naujiena čia man. Visą gyvenimą dirbau fizinį darbą: tai statybose, tai sandėliuose, tai prie kokios stambios technikos, mašinų. Kol buvau jaunas ir stiprus, neturėjau kuo skųstis – sveikata visada buvo nepriekaištinga, retai kada sirgdavau. Visgi, su amžiumi ėmė jaustis fiziškai sunkaus darbo padariniai. Palengva atsirado rimtų problemų su sąnariais – per gyvenimą juos smarkiai sudilinau. Paskutiniaisiais metais dienas leidžiant sūnaus namuose pasidarė labai sunku pačiam judėti, vaikščioti ar net ką paimti į rankas – nepatikėtumėte, bet beveik nesugebėdavau sulenkti savo rankų pirštų. Vis dažniau prireikdavo namiškių pagalbos atliekant pačias paprasčiausias kasdienines užduotis, o galiausiai šis poreikis tapo nuolatiniu. Sūnus manimi rūpinosi kiek įmanydamas, bet pats dirba pilną darbo dieną, o ir anūkai nedideli, reikalauja pastovaus dėmesio.  Dar abu berniukai – žinot, kaip nelengva tokius prižiūrėti. Beveik negalėjau prisidėti prie šeimynos gerovės, tik pats vis dažniau prašydavau pagalbos darant tai tą, tai aną. Šitaip ir nusprendžiau: gana apkrauti vaikus savomis problemomis ir nutariau išsikelti gyventi į artimiausią senolių priežiūros įstaigą.

Dabar, gyvendamas senelių globos namuose, jaučiuosi daug savarankiškesnis. Žinoma, erdvės mano kambaryje nėra tiek daug kaip kad gyvenant senajame name su sūnaus šeima, bet kiek yra – tiek man užtenka. Ką iš namų atsivežiau, viskas sutilpo.   Nors nelabai ką vežtis ir bereikėjo: lovą, spintą, komodą, kėdes ir televizorių jau radau atsikraustęs. Visgi, man svarbiausia, kad senelių namuose viskas labai patogiai išplanuota: ir vonia, ir valgomasis ir kiti kambariai lengvai pasiekiami. Atsimenu, kaip sunku būdavo iš savo kambario antrame aukšte iki virtuvės pirmame nusileisti. O ir slaugė visada netoliese, prireikus pagalbos galiu nesunkiai pasikviesti ją. Nebereikia kaip anksčiau laukti kol anūkai iš mokyklos pareis ar sūnus su žmona po darbų sugrįš, kad padėtų kažką pasidaryti. Drąsiau žmogus jautiesi, kai žinai, kad kažkas netoliese yra. Kelis kartus per savaitę prižiūrimas kineziterapeutės atlieku specialią mankštą sąnariams, o po fizinių pratimų seka gydomieji masažai. Senelių namų sveikatos specialistas dar ir atitinkamą mitybos planą sudarė – kad mankštos ir masažų teigiamas poveikis kuo labiau jaustųsi. Džiaugiuosi, nes išties padeda: dabar šiek tiek lengviau judu, o ir kaulų vakarais taip nebeskauda kaip kad anksčiau. Sūnus su šeima manęs irgi nepamiršo. Didžiąsias metų šventes sutinku su saviškiais, kitomis švenčių progomis taip pat pasimatome, o ir šiaip aplanko kai tik laiko turi.

Nors kartas nuo karto pasiilgstu senųjų namų, manau, jog teisingai padariau persikraustydamas į senelių globos namus. Per metus ir apsiprasti spėjau, beveik kaip antri namai pasidarė. Gyvendamas čia pats ramiau dėl savęs jaučiuosi ir žinau, kad vaikams su anūkais bereikalingų bėdų nekeliu.

Taip pat skaitykite:

• Išsikraustymas į senelių namus: kaip tinkamai pasiruošti?
• Septyni pasenę mitai apie senelių globos namus
• Trys rimtos priežastys pasinaudoti senelių globos namų paslaugomis
• Senelių namai – kaip išsirinkti tinkamiausius?